Audrius Stonys2017-04-14T16:06:19+00:00

Project Description

Ypatinga knyga

Vieną įsimintiniausią viso gyvenimo knygą nurodyti būtų labai sunku, nes knygos tarsi draugai, mokytojai, guodėjai, linksmintojai ar drąsintojai lydi mane nuo mažų dienų iki dabar. Kažkada atlaidumo ir meilės mokė kregždutė iš O. Wilde‘o „Laimingojo princo“, optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo – Ferdinandas Nuostabusis iš L. J. Kerno knygos, apversto, paradoksalaus pasaulio grožį skleidė G. Rodario „Pasakos telefonu“, kur vienoje pasakoje pelytė iš nieko valgo sūrį su žmogeliu iš nieko. Tiesa, jie valgo tik sūrio skylutes, kurios neturi jokio skonio, bet vis tiek skanios… Vėliau sutikau M. Kunderą, K. Vonnegutą, M. Bulgakovą, Arsenijų Tarkovskį… Visos perskaitytos knygos tapo neatskiriama mano dalimi. Kaip galėčiau kurią nors išskirti?

Audrius Stonys

 

kino režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Europos kino akademijos tikrasis narys, European Documentary Network narys

 

Nemirtinga citata

„-O ką gi mes valgysim? – Ji sugriebė jį už atlapų ir stipriai papurtė. – Sakyk, ką gi mes valgysim? Pulkininkui prireikė nugyventi lygiai septyniasdešimt penkerius metus, minutė į minutę – kad sulauktų šitos akimirkos. Ir jis pasijuto nenugalimas, kada aiškiai ir ramiai atsakė: – Šūdą.“
(G. Garcia‘os Márquezo „Pulkininkui niekas nerašo“)

Rekomenduoju

A. Munthe‘s „Knyga apie San Mikelę”, R. Gary „Gyvenimas dar prieš akis“, O. Wilde‘o „De Profundis“.

Dabar skaitau

Visai neseniai perskaičiau G. Kanovičiaus „Miestelio romansą“. Skaitydamas apie tolimą, išnykusią, sunaikintą Jonavos žydų bendruomenę, galvojau apie save, savo šeimą, savo giminės likimą. Pergyvenau dėl Kanovičių ir Dudakų šeimų nelaimių, džiaugiausi dėl jų džiaugsmų, lyg jie būtų patys artimiausi man žmonės. Iš tiesų, per knygą jie tapo mano artimaisiais.

Vaikystės knyga

Vaikystėje mano mylimiausia knyga buvo J. Krüsso „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“. Skaičiau ją ne vieną kartą, vėliau perskaičiau savo dukrai, nesulaukdamas laiko, kada ji pati pradės skaityti. Vėliau knygą dar kartą perskaičiau savo sūnui. Man norėjosi, kad jie kuo greičiau patirtų tai, ką aš patyriau, skaitydamas šią knygą.

Mano herojus

Tamsiomis ir, atrodo, beviltiškomis akimirkomis aš visada prisimenu išmintingąjį stalių iš W. Saroyano pasakos. Grįžtantį namo nusiminusį stalių sutiko bičiulis ir paklausė, kodėl jis toks liūdnas. Šis atsakė, jog iki rytojaus ryto turi paruošti karaliui vienuolika tūkstančių, vienuolika šimtų ir vienuolika svarų ąžuolo pjuvenų, kitaip bus pasmerktas mirti. Bičiulis nusišypsojo, apkabino stalių ir patarė jam valgyti, gerti ir pamiršti rytdieną, nes Viešpats didis ir pasirūpins visais. Ir jie patraukė į staliaus namus, kur jo laukė apsiverkę žmona ir vaikai. Bet ašaros išdžiūvo, kai jie ėmė valgyti, gerti, dainuoti ir šokti, taip išreikšdami savo tikėjimą Dievu ir gėriu. Tačiau linksmybių įkarštyje staliaus žmona pravirko ir pasakė, jog rytoj jis atsisveikins su savo galva, o jie linksminasi. Stalius patarė jai nepamiršti Dievo, ir jie toliau garbino Viešpatį. Visą naktį tęsėsi linksmybės, o kai išaušo, atskubėjo karaliaus pasiuntiniai ir tyliai pasibeldė į duris. Stalius, prislėgtas skausmo, kad netrukus turės mirti, atvėrė jiems duris. Tačiau pasiuntiniai pranešė, kad karalius mirė, ir paprašė sukalti jam karstą.

Trys žodžiai, apibūdinantys skaitymą

vaikščiojimas Rojaus soduose