Kristina Sabaliauskaitė2017-04-18T09:19:36+00:00

Project Description

Ypatinga knyga

Mano gyvenimas dar, tikiuosi, nesibaigė – galbūt įsimintiniausią gyvenimo knygą dar perskaitysiu? Manau, jog tikras skaitytojas yra tas, kuris kiekvieną knygą atsiverčia be išankstinių nuostatų, tikėdamasis intelektinio ar emocinio nuotykio. Nepasakysiu nieko nauja: kiekviename gyvenimo etape mus pakeri mums svarbios skirtingos knygos, atliepiančios mūsų amžių ar patirtį.

Įsimintiniausios knygos kinta kartu su branda. Viskam savas laikas – trylikametis, skaitantis F. Kafką, yra toks pat nesusipratimas, kaip ir trisdešimtmetis, vis dar įstrigęs „Sostų žaidime“. Kol kas įsimintiniausios, keičiančios požiūrį į pasaulį knygos turbūt buvo vis dėlto ne grožinės, o filosofinės ir istorinės – ir ne viena, o daug. Jų apmąstymas visuomet būna labiausiai praturtinantis – ir sielą, ir intelektą.

Kristina Sabaliauskaitė

dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, rašytoja, romanų „Silva rerum“ autorė

Nemirtinga citata

„Ramybės, tiktai ramybės“, – sakydavo Karlsonas, kuris gyvena ant stogo.

Rekomenduoju

„Graikų mitai“, Biblija ir W. Shakespeare‘o dramos – be jų neįmanoma suprasti Europos kultūros. Kalbant apie lietuvių literatūrą, jei norime suvokti patys save, iš kur atėjome, kas su mumis per pastarąjį šimtmetį atsitiko ir kodėl mus kaip tautą vis dar kamuoja tam tikras potrauminis sindromas, rekomenduočiau tris knygas: Cz. Miłoszo „Isos slėnį“, B. Sruogos „Dievų mišką“ ir R. Gavelio „Vilniaus pokerį“. Ypatingu būdu, šiose trijose knygose – visas Lietuvos XX amžius.

Dabar skaitau

Skaitau, kaip visada, kelias vienu metu: neskubėdama ir mėgaudamasi kiekvienu sakiniu – A. Sverdiolo „Kultūra lietuvių filosofų akiratyje“, iš istorinių – B. Fabiani „Vazų aplinkoje: žmonės ir papročiai“, puikią Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio biografiją ir W. Meysztowicziaus „Pašnekesiai apie laikus ir žmones“. Ką tik perskaičiau angliškai savo mylimąjį Cz. Miłoszo „Isos slėnį“ (mėgstu ne tik skaityti mylimiausias knygas, bet ir lyginti jų vertimus – tarsi tą pačią partitūrą grotų kitas muzikantas ar kitas instrumentas).

Vaikystės knyga

„Graikų mitai“ ir „Broliai Liūtaširdžiai“. Pirmoji yra apie mūsų kultūros herojiškas paradigmas, apie nekintančias gyvenimo tiesas ir psichologines situacijas, antroji – vaikui deramu būdu pasakoja apie mirties neišvengiamybę.

Mano herojus

O, jų šimtai: vaikystėje – Pinokis, Karlsonas ir Ronja plėšiko duktė, Tomas Sojeris, d’Artanjanas ir kapitonas Bladas, ankstyvojoje paauglystėje – Houldenas Kolfildas (J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“), Skarletė O’Hara ir Retas Batleris (M. Mitchell „Vėjo nublokšti“), vėlyvojoje paauglystėje spalvingi romantiniai herojai – Chosė Arkadijas Buendija (tas maištininkas su tatuiruotėmis, kuris pabėgo iš Makondo „Šimte metų vienatvės“) ir užsispyrėlė Rebeka, dėl mylimosios karą sukėlęs Rodžeris Mortimeris (M. Druono „Prancūzijos vilkė“), Aleksejus Ivanovičius (F. Dostojevskio „Lošėjas“), W. Shakespeare‘o Hamletas ir Merkucijus, studijų metais ir vėliau – M. de Cervanteso Don Kichotas, D. Defoe Molė Flanders ir Robinzonas Kruzas (šie trys personažai – neįtikėtinai įsimintini, nors sukurti XVII a.), Viljamas iš Baskervilio (U. Eco „Rožės vardas“), Zenonas (M. Yourcenar „Filosofinis akmuo“), kunigaikštis Salina (G. T. di Lampedusos „Leopardas“), Martynas Mikalojus Radvila iš „Silva rerum III“ – nes su juo „gyvenau“ pastaruosius kelerius metus… Tačiau knyga gali palikti triuškinantį įspūdį ir be sužavinčio „įsimintiniausio herojaus“ (L. Tolstojaus „Ana Karenina“, B. Pasternako „Daktaras Živaga“, E. Waugh „Sugrįžimas į Braidshedą“, S. Sontag „Ugnikalnio mylėtojas“), taip pat gali būti tiesiog nepaprastai meistriškai parašytos „atmosferiškos knygos“ (A. Camus „Maras“, O. Wilde‘o „Doriano Grėjaus portretas“, S. Márai „Žvakės sudega ligi galo“).

Trys žodžiai, apibūdinantys skaitymą

geriausias pažinimo būdas