Mano herojus

O, jų šimtai: vaikystėje – Pinokis, Karlsonas ir Ronja plėšiko duktė, Tomas Sojeris, d’Artanjanas ir kapitonas Bladas, ankstyvojoje paauglystėje – Houldenas Kolfildas (J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“), Skarletė O’Hara ir Retas Batleris (M. Mitchell „Vėjo nublokšti“), vėlyvojoje paauglystėje spalvingi romantiniai herojai – Chosė Arkadijas Buendija (tas maištininkas su tatuiruotėmis, kuris pabėgo iš Makondo „Šimte metų vienatvės“) ir užsispyrėlė Rebeka, dėl mylimosios karą sukėlęs Rodžeris Mortimeris (M. Druono „Prancūzijos vilkė“), Aleksejus Ivanovičius (F. Dostojevskio „Lošėjas“), W. Shakespeare‘o Hamletas ir Merkucijus, studijų metais ir vėliau – M. de Cervanteso Don Kichotas, D. Defoe Molė Flanders ir Robinzonas Kruzas (šie trys personažai – neįtikėtinai įsimintini, nors sukurti XVII a.), Viljamas iš Baskervilio (U. Eco „Rožės vardas“), Zenonas (M. Yourcenar „Filosofinis akmuo“), kunigaikštis Salina (G. T. di Lampedusos „Leopardas“), Martynas Mikalojus Radvila iš „Silva rerum III“ – nes su juo „gyvenau“ pastaruosius kelerius metus… Tačiau knyga gali palikti triuškinantį įspūdį ir be sužavinčio „įsimintiniausio herojaus“ (L. Tolstojaus „Ana Karenina“, B. Pasternako „Daktaras Živaga“, E. Waugh „Sugrįžimas į Braidshedą“, S. Sontag „Ugnikalnio mylėtojas“), taip pat gali būti tiesiog nepaprastai meistriškai parašytos „atmosferiškos knygos“ (A. Camus „Maras“, O. Wilde‘o „Doriano Grėjaus portretas“, S. Márai „Žvakės sudega ligi galo“).